Į tolimą, užkampų Gruzijos kaimelį atvyko žurnalistas ir susirado šios vietovės įžymybe aksakalą,
sulaukusį 120 metų. Žurnalistas paklausė senuko, ar šis jaučiąs savo senatvę.
- Žinoma, jaučiu, - atsakė aksakalas.
- Kaip?
- Kai man buvo šimtas metų, atsakė senasis gruzinas, aš su savo svečiais išgerdavau dvidešimt stiklinių vyno.
Kai sulaukiau šimto dešimties metų, su svečiais aš išgerdavau jau tik dešimt stiklinių. Na o dabar aš kasdien teišgeriu tik devynias stiklines vyno...
Tad pakelkime tostą už tai, kad gyventume taip ilgai, kaip senasis gruzinų aksakalas, ir skųstumėmės senatve taip, kaip skundėsi aksakalas...
Istorija skaičiuoja šimtmečius, žmogus - metus, valandas, dienas. skubanti sekundė skaičiuoja žmogaus metus. Tau mielas (-a),
suskaičiavo 50. Tai ir daug ir mažai. Daug, jei matuosime nuveiktais darbais, mažai, jai kalbėsime apie žmogaus amžių.
Na ir kas, kad 50. Tai tik du kartus po 25. Tai tik dvi ugningos jaunystės viename taške, tai prabėgusių ir ateinančių dienų prasmingo skrydžio apmąstymas.
Žmogus nepakeičiamas laike, nepakartojamas žemėje. Kiekvienas skleidžia gyvenime savo šviesą - ryškią ar blankią, tačiau ypatingą.
Sveikiname jubiliejaus proga ir linkime:
nepakartojamų akimirkų,
džiaugsmingų valandų,
prasmingų dienų,
laimingų metų !
Jaunas žurnalistas netaktiškai paklausė įžymios artistės, kiek jai metų.
- Neprisimenu, - atsakė artistė.
- Kaip, jūs nežinote kiek jums metų? — stebėjosi jaunas žurnalistas.
- O aš jų neskaičiuoju. Aš, pavyzdžiui, skaičiuoju pinigus, brangakmenius, nes juos gali pavogti. O mano metų niekas nepavogs!
Tad pakelkime taurę už nepavagiamą mūsų turtą - mūsų metus!
|